Seniūnas Renius Kisielius
Tel.: 0 385 59222, el. p. salakas@zarasai.lt
Laisvoji aikštė 1, Salako Mstl., Zarasų raj.
Salako seniūnija yra 19 km į pietvakarius nuo Zarasų ir 18 km į rytus nuo Daugailių. Seniūnijos plotas 27028,02 ha. 2024 m. gegužės 1 d. duomenimis seniūnijoje gyvenamąją vietą buvo deklaravę 1246 gyventojai.
Zarasų rajono savivaldybės mero 2024 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. P-150 Salako seniūnijos teritorijoje sudarytos 4 seniūnaitijos. Kiekvienoje seniūnaitijoje gyventojų interesams atstovauja seniūnaičiai. Seniūnaičių teisės ir pareigos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnyje.
Salako seniūnijos seniūnaitijų ir seniūnaičių sąrašas
|
Nr. |
Seniūnaitija |
Seniūnaitis |
Seniūnaitijos teritorija |
|
1. |
Biržūnų |
Vytautas Budrys |
Avinuostos k., Ažūraiščių k., Bajotiškių k., Balinių k., Bikėnų k., Biržūnų k., Čepeliškių k., Čigoniškės k., Daubariškių k., Drobiškių k., Gaideliškių k., Gerveliškių k., Giteniškės k., Grybiškės k., Gruodiškės k., Gulbynės vs., Joniškio vs., Kaziūriškių k., Kiemionių k., Marceliškio k., Mikališkio k., Navikų k., Nečeskų k., Padvarinės k., Pagrandų k., Pakerniškių k., Polivarko k., Rudakiškės k., Salų k., Samaukos k., Sloniškių k., Šiurpiškių k., Tiltiškių k., Varniškių k., Vilkiškių k., Vitkuškių k., Zarkiškių k., Zelvos vs. |
| 2. | Salako |
Ramunė Padvaiskaitė |
Asiūklės vs., Aukštakalnių k., Aželių k., Bajorėlių k., Breslaviškės vs., Dumblynės vs., Gabrelių k., Galinių., Girelės vs., Gudėniškės k., Gudiškių vs., Jakiškių k., Jurgiškių k., Katiniškės vs., Klementiškės k., Kukiškių vs., Liudvinavos k., Luodkų k., Luodžių k., Marteniškių k., Narbutiškio k., Nariūnų k., Paluodės k., Paskardiškio k., Pratkūnų k., Ramoniškio k., Sabalunkų k., Salako mstl., Stukiškės vs., Tetervinių k., Tyliūniškės k., Tolimėnų k., Treigelių k., Valentiškės k., Vyželių k., Zaguriškių k. |
| 3. | Baibių |
Dalytė Mazūrienė |
Baibių k., Blakiškių k., Bružų k., Budrėnų k., Daneikių k., Drobų k., Dulių k., Eibutiškio k., Eikotiškio k., Galminių k., Ignalinos k., Jakštų k., Jureliškio k., Kalendiškių k., Krūminių k., Kruopelių k., Mitraukos k., Murliškių k., Pašeškės k., Santakių k., Skeldų k., Sniegiškių k., Subatiškių k., Šalinėnų k., Šavašų k., Šiukščių k., Zokorių k., Žvilbučių k. |
| 4. | Vajasiškio |
Genovaitė Sarokina |
Aštrakalnio k., Bikeliškių k., Dundulių k., Kloviškių k., Paežerinės k., Pūslių k., Tyliūniškių k., Trinkuškių k., Ūženiškės k., Vajasiškio k. |
Nuo Salako mstl. iki Zarasų m. plentu pro Degučių k. – 28 km, gruntuotu keliu pro Gražutę –19 km. Seniūnijos teritoriją kerta magistralinis kelias A6 ,,Kaunas–Utena–Zarasai, valstybinis – Dusetos–Degučiai–Dūkštas krašto kelias bei vidiniai Salakas–Vyželiai, Salakas–Daugailiai, Salakas–Zarasai per Pasodę, Salakas–Zarasai per Gražutę, Baibiai–Dunduliai‑Vajasiškis keliai. Bendras seniūnijos kelių ilgis siekia 189 km.
Aukščiausia Zarasų rajono savivaldybės vieta – Pratkūnų kaime slūgtantis Pratkūnų kalnas (239,65 m) yra 6 km į pietvakarius nuo Salako mstl. Seniūnijos teritorijoje yra Salako, Gražutės, Gudėniškių ir Tumiškių miškai. Jie užima apie 8200 ha. Seniūnijos teritorija teka Šventosios upė, yra virš 73 ežerų. Seniūnijos puošmena šeštas Lietuvoje pagal dydį ežeras Luodis ( plotas – 1320 ha, didžiausias gylis – 18,4 m, kranto linijos ilgis – 28,5 km). Seniūnijos teritorijoje tyvuliuoja antras pagal dydį dirbtinis vandens telkinys Antalieptės marios. Marių plotas – 1911 ha. Didžiausias gylis 46 m, vidutinis gylis 7,2 m. Tūris – 12 mln. m³. Tvenkinio ilgis iš rytų į vakarus – 13,5 km, plotis – iki 5 km. Kranto linija 160 km ilgio, labai vingiuota, krantai sausi, apaugę pušynais (Gudelių giria, Gražutės, Sendvario, Bružų, Drobų, Kloviškių, Daneikių, Ąžuolijos ir kt. miškai).
Atvykstantys poilsiautojai gali ilsėtis 6 poilsiavietėse. Seniūnijoje yra 21 įdomesnė lankytina vieta ir 2008 m. įrengtas Gražutės regioninio parko direkcijos pažintinis dviračių takas bei 46 kultūros paveldo objektai.
Seniūnijos teritorijoje yra 40 kapinių: iš jų 12 veikiančių. Zarasų rajono valdybos 1999 m. lapkričio 17 d. sprendimu Nr. 425 Salako miestelyje patvirtintos 22 gatvės, o rajono Savivaldybės tarybos 2005 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. T-68 – Biržūnų gyvenvietėje 3 gatvės. Baibių kaime yra 6, Vajasiškyje 3 ir Dulių kaime 2 gatvės. Salako miestelyje veikia Salako socialinės globos namai. ambulatorija, Baibių kaime medicininis punktas, dvi medžio apdirbimo įmonės, kultūros namai, biblioteka, svečių laukia poilsio namai ,,Aukrudė“.
Informacija apie seniūnijos centrą Salako miestelį
Įdomus ir savotiškas Salakas, įsikūręs šiaurės rytų Lietuvoje, 18 km į pietvakarius nuo Zarasų ir tiek pat į rytus nuo Daugailių. Jis skiriasi nuo kitų vietovių: tai lygi aukštuma iš vienos pusės supama ežero, o iš kitų pusių – gražių pušynų su eglių priemaiša, kalvų ir klonių. Rytinės pusės Salako sodybos atsiremia į didžiulį Luodžio ežerą. Seniūnijos apylinkėse virš 30 mažesnių ir didesnių, gilesnių ir gražesnių ežerų. Savotiškas miestelio vardas: skaitant iš kairės į dešinę – SALAKAS, o iš dešinės į kairę – prasmingas vardas SAKALAS. Padavimai sako, kad Salaką įkūręs kunigaikštis Utenis. Salakas buvęs Lietuvos didžiūnų medžioklės centru. Medžiotojai augindavę medžioklės sakalus ir dėl to vietovė pavadinta Sakalo vardu. Kai kas įrodinėja, kad senaisiais laikais ta vieta, kur dabar yra Salakas, buvusi apsupta ežerų, panašių į salą. Čia gyvenę daugiausia žvejai, kuriuos žmonės vadinę salokais, o kaimą, kuriame jie gyveno – Salaku. Salako istorija sena, bet joje yra daug spragų ir savotiškų legendų. Prie Salako miestelio esančio ežero Luodžio vardas minimas jau nuo 1253 m. Mindaugo dokumentuose. Tačiau oficialia Salako įkūrimo data laikoma 1496 m. kovo 18 d., kai Nikolajus Petkevičius per Vilniaus vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai 3 valstiečius su jų žemėmis, įpareigodamas Salako kleboną it jo vikarą prisiminti Petkevičius mišiose. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Vilniaus vyskupo Abraomo Vainos laikais (1631–1649) Salakas buvo vaitija, kurią sudarė Salako miestelis ir dvaras, 18 kaimų, 20 viensėdžių su 289 valakais žemės, 581 valstiečiu, 65 ežerais ir 3 upėmis: Šventąja, Ligaja ir Žiege. Yra išlikęs 1731 m. Salako ,,rakto“ ( valdos ) inventorius. Iš jo matyti, kad tuomet Salako dvare buvo alaus bravoras, sūrinė, malūnas, 108 kiemai, iš kurių 14 miestelio kiemų. Kadaise Salakui buvo suteikta privilegija ruošti turgus sekmadienį. Daug nuveikė 1906 metais į Salaką atvykęs dirbti aušrininkas, mokytojas Antanas Poderis ir bažnyčios klebonas Antanas Kryžanauskas. Jų pastangomis 1907 m. įsteigtas kooperatyvas. 1909 m. gegužinėje pirmą kartą Salake buvo sugiedotas Lietuvos himnas. Dažnai ruošiami vakarai su vaidinimais, kurių pirmasis buvo 1907 m. suvaidintas ,,Genovaitė“. Salakiškių pasididžiavimas 1906 m. pradėta ir 1911 m. baigta statyti unikali, akmeninė bažnyčia, 1930 m. pastatytas Nepriklausomybės paminklas, skirtas Lietuvos kunigaikščio Vytauto Didžiojo mirties 500-osioms metinėms. Vokiečių okupacijos metais buvo išžudyti Salako žydai, per kautynes labai nukentėjo pats miestelis: sudegė dalis Bažnyčios gatvės namų, buvo nugriauta bažnyčios bokšto smailė, nukentėjo jos fasadai, stogas, buvo išžudyta ir ištremta daug žmonių.
1982 m. Salake gyveno 680 gyventojų, 2011 m. Salako pagrindinėje mokykloje mokėsi 115 mokinių. 2024 metų pavasarį mokykla dėl mažo vaikų skaičiaus užsidarė. Džiugiai Salako gyventojai sutiko Nepriklausomybės atkūrimą Lietuvoje. Salakas ir seniūnija turi savo tradicijas. Į minėjimus, šventes, kitus renginius, prasidedančius bažnyčioje, prie Laisvės paminklo ir besitęsiančius kultūros namuose gausiai renkasi žmonės. Šiandien Salakas – seniūnijos centras. Miestelis nuolat tvarkomas, vasaros sezonu sulaukia daug turistų ir poilsiautojų, kurie žavisi puikia gamta, lanko V. Žilinskienės jūrų augalijos ir gyvūnijos muziejų Gražutės regioninio parko lankytojų centre bei susipažįsta su parku ir jo gamta. 1996 m. pastatytas turgaus paviljonas, viešasis tualetas. 1996 m. birželio 29–30 dienomis salakiškiai pažymėjo miestelio 500 metų jubiliejų. Ta proga Laisvosios aikštės centre pastatytas stogastulpis, išleistas lankstinukas ,,Salakui –500“, jubiliejiniai vokai. 2010 m. pradėta miestelio Laisvosios aikštės rekonstrukcija, pėsčiųjų takai iškloti trinkelėmis, įrengtas aikštės ir bažnyčios apšvietimas. 2011 m. birželio 25–26 dienomis Salako miestelis šventė 515 metų sukaktį, o Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia 100 metų jubiliejų. Prie bažnyčios pastatytas ir Panevėžio vyskupo J. Kaunecko pašventintas jubiliejinis stogastulpis. 2016 m. birželio 24–26 dienomis salakiškiai įspūdingu renginiu ,,Salakas – tautų namai“ pažymėjo Salako miestelio 520 metų sukaktį, o 2021 m. Salako miesteliui minint 525 gyvenimo metines, jo dangų nušvietė 525 fejerverkų salvės.
Heraldika
Salako herbas ir Salako reprezentacinė vėliava
Salakas istorinio herbo niekada neturėjo. Komisijoje svarstant naujo herbo idėjas kartu su vietos seniūnijos, bendruomenės atstovais pritarta siūlymui herbe pavaizduoti sakalą, laikantį kryžių ir stovintį ant akmens blokelių. Šio herbo simbolis atspindi vieną miestelio vardo kilmės legendą, o kryžių ir akmens blokelius geriausiai apibūdina Salako Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios sienoje įtvirtintos atminimo lentos tekstas ,,...Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl Tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant“.
Simbolių kalboje sakalas – saulės, vyriškumo, dangiškumo, uolaus tarnavimo, tikslo siekimo, kilnumo atitikmuo. Lietuvoje šis paukštis – kario gynėjo įvaizdis.
Krikščionybėje kryžius – nukryžiuotojo Kristaus kančios, Atpirkėjo pergalės, bendras krikščioniškojo tikėjimo simbolis. Raudona skydo spalva heraldikoje reiškia drąsą, narsą ir meilę. Dailininkas Arvydas Každailis parengė Salako herbo etaloną. Jį Heraldikos komisija aprobavo 2004 m. birželio 10 d. (Komisijos posėdžio protokolas Nr. 306). Laikinai einantis Lietuvos Respublikos prezidento pareigas Artūras Paulauskas 2004 m. liepos 4 dieną dekretu Nr. 144 patvirtino Salako herbą.
Garbės ženklas ,,Už nuopelnus Salako kraštui“
Seniūnija 2005 metais įgyvendino senokai brandintą mintį ir įsteigė apdovanojimą už nuopelnus Salako kraštui. Seniūnijos užsakymu, 2005 metų vasario 15 dieną juvelyras-dizaineris Tadas Deksnys sukūrė Garbės ženklą ,,Už nuopelnus Salako kraštui“. Šis garbingas apdovanojimas skiriamas piliečiams, labiausiai nusipelniusiems puoselėjant seniūnijoje meną, kultūrą, švietimą, garsinant Salako miestelio ir jo apylinkių vardą Lietuvoje bei užsienyje, įvairiausią labdaringą veiklą bei nuopelnus Salako krašto klestėjimui. O KODĖL NEAPRAŠYTA KADA BUVO PATVIRTINTAS KOMISIOJE? NES HERBĄ IR VĖLIAVĄ APRAŠĖTE
Individuali Vidos Žilinskienės jūrų augalijos ir gyvūnijos kolekcija dar vadinama Jūrų muziejumi
Salako mstl. yra unikalus muziejus (nuo 2005 metų kolekcija patalpinta Gražutės regioninio parko
lankytojų centre), nors ir nepažymėtas nė viename turistiniame kataloge, tačiau aktyviai lankomas ir turistų, ir pro šalį pravažiuojančių svečių, ir moksleivių ekskursijų iš visos Lietuvos. Tai asmeninė V. Žilinskienės jūrų augalijos–gyvūnijos kolekcija, sukaupta per 60 metų. Kolekciją sudaro virš 1000 eksponatų. Tai įvairūs jūros gyvūnai: kriauklės, koralai, žuvys, jūros žvaigždės ir ežiai, kempinės ir kt. Ir ne tik jūra alsuoja Vidos asmeninė jūrų augalijos ir gyvūnijos kolekcija. Vida plačiai žinoma apylinkėse kaip Salako metraštininkė. Ji yra sukaupusi nemažai istorinės medžiagos, surinkusi daug liaudies tautosakos, aprašiusi kultūros paminklus. Taip pat kaupiamos senos knygos, vadovėliai ir kiti daiktai, kuriems jau per šimtą metų.
Seniūnijos istorinis kultūrinis paveldas
Salako Švenčiausios Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia
Per 525 Salako bažnyčios gyvavimo metus daug kartų degė mediniai pastatai. Paskutinė medinė bažnyčia sudegė 1905 m., tarnavusi tikintiesiems vos 40 metų. Neturtingi, bet religingi Salako krašto žmonės, nutarė pastatyti tokią bažnyčią, kurios nesunaikintų ugnis. Šio darbo ėmėsi tuomet čia dirbęs klebonas kan. A. Kryžanauskas. Iš Rygos pakviestas architektas Gorius sudarė projektą ir pats vadovavo statybos darbams. Valstiečiai iš laukų vežė akmenis, kuriuos akmenskaldžiai skaldė į nustatyto dydžio gabalus. Į darbą buvo įtraukti visi pajėgūs parapijos žmonės. Netvaikai rinko laukuose kalkakmenius ir nešė deginti kalkėms. 1906 m. rugpjūčio 8 d. vyskupas Cirtautas pašventino naujosios bažnyčios pamatus. Unikalus tašytų akmenų 78 m aukščio pastatas be technikos (rankomis) buvo pastatytas per penkerius metus. Statant nežuvo nė vienas žmogus. 1911 m. rugpjūčio 14 d. pradėtos laikyti pamaldos dar negalutinai įrengtoje bažnyčioje. Įrengimo ir dekoravimo darbais teko rūpintis kunigui A. Stanioniui1935 m. Dekoravimo darbus atliko J. Giedgaudas, paveikslus tapė A. Pūslys. Geležies darbus atliko A. Klimanskas.
Bažnyčios statyba kainavo 98 000 carinių rublių , iš kurių 41 000 paaukojo patys parapijiečiai.
1944 m. vokiečių sviedinys pataikė į bažnyčios bokštą, kuris griūdamas pridarė daug žalos: sugadino stogą, pralaužė lubas, sugadino vargonus ir kt. Remontu teko rūpintis klebonui A. Stanioniui. 1946–1947 m. remontas dar kartą atliktas kunigo J. Morkvėno rūpesčiu. Remontu rūpinosi ir kunigas J. Balčiūnas. Tačiau galutinai bažnyčia kokybiškai suremontuota tik 1986–1990 metais remonto specialisto kunigo K. Girniaus dėka. Bažnyčios bokštas vėl iškeltas į 75 m aukštį, naujai apdengtas stogas, paprasti langų stiklai pakeisti dailininko V. Švarlio sukurtais vitražais. Bažnyčia vėl atgavo pirmykštę didingą ir grakščią formą. Pablogėjus kunigo K. Girniaus sveikatai. Langų vitražų darbus teko baigti kunigui A. Zulonui.
Nuo 1996 m. bažnyčia rūpinosi kunigas D. Tubys. Rūpestingas šeimininkas įrengia mikrofonus, atremontuoja vargonus, bažnyčia atjaunėja, atsiranda naujos tradicijos.
Toliau bažnyčia rūpinosi kunigai V. Juškėnas, K. Palepšys, E. Vijeikis. Šiuo metu bažnyčia rūpinasi kunigas R. Rimkus. 2021 m. bažnyčia atšventė 110 metų jubiliejų.
Bažnyčia giliai įleidusi į žemę savo pamatus. Gilios ir salakiečių tikėjimo šaknys.
Bažnyčios sienoje įmūryta paminklinė lenta su užrašu: ,,Bažnyčia pastatyta 1911 metais kunigo Kryžanausko rūpesčiu ir parapijiečių pastangomis. Viešpatie, lai būna amžina garbė tiems, kurie nesigailėjo dėl Tavęs įdėti tiek darbo, net į kietus akmenis ją statant ir nesigaili nuoširdumo ją išlaikant. Šis pastatas liks žmonių gyvo tikėjimo paminklu ateinančioms kartoms“.
Teminis kaimas: Senolių kaimas Vajasiškyje
Jeigu norite pamatyti autentiškus lietuvių liaudies papročius ir pajusti senojo Lietuvos kaimo dvasią – būtinai atvažiuokite į Vajasiškio kaimą. Edukacinės programos metu nusikelsite į XIX a. ir žibalinės lempos šviesoje mokysitės amatų ir paprastų buitinių darbų: verpti, vyti virves ir mušti sviestą, klausysitės sekamų pasakų, dainuosite liaudies dainas ir smagiai vakarosite. Apsilankę įsitikinsite, kad nieko nėra gardžiau už kaime pagamintą maistą, gražiau už puoselėjamas tradicijas ir tobuliau už senolių išmintį.
Senolių kaimas ,,įsikūrė“ erdvioje bendruomenės namų salėje. Atkeliavus į šį kaimą akys raibs nuo austinių lovatiesių raštų vingrybių ir spalvinės gamos, senoviškų buities daiktų: dar niekur nematyto lopšio su dviem spyruoklėmis, kurių dėka vaikas buvo supamas, senos kaimiškos lovos, spingsulės, verpimo ratelių, sviestmušių, o užsivakarojus galima prisėsti prie ilgo stalo ir prisiminti ar pajusti senovinių valgių skonį.
Tuščiomis iš kaimo į šiandieną tikrai neiškeliausite: prie įspūdžių dar galėsite prisidėti mažų suvenyrų: smalėkų ryšulėlį su beržo tošimi, dailių žvakučių iš vaško juostelių, didelių pieštukų, senovinių medinių žaisliukų, dailių mėzginėlių-nėrinėlių.
O jeigu iš praeities kaimo neskubėsite išvažiuoti, galėsi nakvoti palapinėse-namukuose iš presuotų šiaudų pundų. Kiekvienas toks ,,viešbutukas“ turi ne tik savo pavadinimą: Svajonių, Atradimų, Ūlyčios, Meilės, Vilties, bet ir inventorių – kad ir kaži ar dažnam naudotą šiaudų prikimštą čiužinį!
Kunigokalnis
Apie 2 kilometrus į vakarus nuo Salako miestelio, miške yra kalnelis vadinamas Kunigokalniu. Padavimas pasakoja, kad kadaise Salako vietovėje buvęs didelis miestas Sakalas. Jame buvusios 7 bažnyčios ir 7 vienuolynai. Turtingiausias vienuolynas buvęs Kunigokalnyje. Švedai, užpuolę Sakalą, degino, plėšė turtą, žudė žmones. Žmonės prašė pasigailėjimo, bet švedai sutiko liautis niokoję miestą tik tada, jei bus atiduotos jiems visos brangenybės ir auksas, esantis Kunigokalnio vienuolyne. Gyventojai kreipėsi į vienuolius. Vienuoliai pažadėjo, bet kai sukrovė viską į maišus, jiems pasidarė gaila atiduoti brangenybes priešui ir pasislėpė su jomis miške. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną ir jį prakeikė. Tas prasmego į žemę, o švedai baigė griauti ir niokoti miestą.
Kitas padavimas pasakoja, kad seniai, dar baudžiavos laikais, Salake buvę labai reiklus kunigas, turėjęs daug žemės. Jis sėdėdavo šiame kalne ir stebėdavo kaip dirba baudžiauninkai, ar netinginiauja. Nuo to ir kalnas gavo pavadinimą – Kunigokalnis.
Salako pilkapiai
Salako pilkapiai yra į vakarus nuo Salako miestelio, už 2 kilometrų, abipus kelio Salakas–Daugailiai. Vietiniai gyventojai juos vadina Kurganais ar Švedkapiais. Dideliame plote yra apie 30 sampilų, 8–12 metrų skersmens ir 0,3–3m aukščio. Aplinkui ir ant jų auga miško medžiai.
Pilkapius 1895 m. tyrė K. Gukovskis. Rasta žirgų griaučių, žąslų, vienas sudeginto žirgo kapas. Nežinomas tyrinėtojas 1896 m. rado pilkapyje žirgo griaučius su balno kilpomis, žąslus ir pjautuvą.
Pagal radinius pilkapiai priskiriami IX–XII amžiui. 1958 m. pilkapius tyrė Lietuvos Mokslų akademijos istorijos institutas. Be šių pilkapių Salako krašte dar yra Avinuostos I ir Avinuostos II pilkapiai, Čepeliškių I ir Čepeliškių II pilkapiai, Giteniškės, Kiemionių, Samaukos ir Vyželių pilkapiai.
Žiloje senovėje Salako žemė iš visų pusių buvusi apsupta ežerais ežerėliais ir turėjusi salos formą. Šioje saloje gyvenę žvejai, kurie buvo vadinami salokais, tai ir miestelis nuo to buvo pavadintas Salaku. Kitados Salakas tęsęsis 7 mylias, turėjęs 7 bažnyčias ir 7 vienuolynus. Čia stovėjusi pilis, vadinama Didžioji Laba. Pasakojama, kad kadaise į Salaką atsibastę švedai su žmonėmis elgėsi labai žiauriai – juos mušę, kankinę, degindavę kaimus... Žmonės ėmę prašyti pasigailėjimo. Tada švedai pareikalavę atiduoti visus turtus, kurie buvo paslėpti Kunigokalnio vienuolyne. Žmonės sutiko, bet vienuoliai ne. Supykę žmonės užpuolė vienuolyną, bet vienuoliai su turtais išbėgę į mišką ir pasislėpę. Tuo pat metu garsiausias ir turtingiausias vienuolynas Kunigokalnyje prasmego į žemę. Kiti pasakojimai teigia, kad Salaką įkūręs Lietuvos kunigaikštis Utenis. Tais laikais tai buvo Lietuvos didžiūnų medžioklės centras. Vadinosi jis Sakalu, nes medžiotojai augindavę daug sakalų. O kas ir kodėl nusprendė perskaityti šį vardą nuo galo – niekas nežino.
Tokie yra padavimai. O tikra yra tai, kad 1996 m. Salakas atšventė savo 500 metų jubiliejų. Rašytiniai šaltiniai mini, kad 1496 m. kovo 18 d. Mikalojus Petkevičius per vyskupą Albertą užrašė Salako parapijai tris valstiečius su jų žemėmis. XVI a. iš Vilniaus į Livoniją per Salaką ėjo svarbus strateginis ir ūkinis kelias. Būta čia ir dvaro, priklausiusio Vilniaus vyskupijai. 1515 m. čia įkurtas polivarkas, kurio prieglobstyje Salakas išaugo į miestelį. 1713 m. miestelis jau gavo turgaus ir prekyviečių privilegiją. Čia jau veikė malūnas, sūrinė, alaus darykla. Apylinkėse garsėjo Salako staliai, mokėję ir namus statyti, ir baldus dirbti, važių meistrai, tinklų mezgėjai, milo ir veltinių vėlėjai. Iš verslų svarbiausi buvo žvejybos ir miško darbai.
XIX a. Salakas garsėjo turgumi ir prekymečiais. 1890 m. Salake buvo 81 sodyba su 1083 gyventojais. Čia veikė katalikų bažnyčia, trys sinagogos, pradžios mokykla, policijos ir valsčiaus įstaigos, apie 30 parduotuvių ir smuklių, odų dirbtuvė.
Nepriklausomybės metais, būdamas valsčiaus centru, Salakas turėjo 2500 gyventojų, kurių pusę sudarė žydai. Antrojo pasaulinio karo metais gyventojų skaičius labai sumažėjo. Pokariu dalis gyventojų buvo ištremti į Sibirą
Šiandien Salakas – Zarasų rajono seniūnijos centras. Čia darniai gyvena lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, totorių ir kitų tautybių žmonės.
Koplytėlė
Dviaukštė koplytėlė pastatyta XX a. pradžioje, o apie 1924 m. restauruota Petro Ivanausko. Ant betoninių pamatų stovi šešiakampio plano 290 x 240 cm pločio ir 721 cm aukščio pastatas. Abu koplytėlės aukštai vienodos formos, tik antrasis mažesnis. Puošnumo teikia kaltinis kryžius smailėje ant stogo. Koplytėlės pirmame aukšte yra nukryžiuotojo medinė skulptūra. Antrame aukšte stovėjo Rūpintojėlio skulptūra. Tačiau ji dingo ir 1968 metais vietoj jos patalpinta Šv. Jono Nepomuko skulptūra. 1996 metais koplytėlė atnaujinta, perdažyta, sutvarkyta jos teritorija. Jos teritoriją sudaro 20 m² plotas.
Obeliskas su kario ir moters skulptūromis, vadinamas Nepriklausomybės paminklu
Obeliskas su kario ir moters skulptūromis, vadinamas Nepriklausomybės paminklu, pastatytas 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500 metų mirties jubiliejų. Paminklą sukūrė ir pastatė M. Farbmann–Rytvė. Lėšas skyrė tuo metu Salake dirbęs vaistininkas Mačius. Ant 5,02 x 4,04 m. ir 0,40 m aukščio pakylos stovi stačiakampis pjedestalas. Ant jo stačiakampis, į viršų smailėjantis obeliskas. Prie obelisko yra berniuko su fakelu ir moters figūros. Lipdant šias figūras pozavo Salako miestelio gyventojai M. Beinorytė ir E. Šakalys. Nulipdytą iš molio paminklą aptepė aliejumi, padengė nestoru gipso sluoksniu. Po to, supjausčius į dalis, buvo sumontuotas ant pjedestalo. Po paminklu įdėtas butelis su paminklo statymo data, žiniomis apie statytojus, sąlygomis ir keletu monetų. 1939 m. rugsėjo 28 d. paminklas iškilmingai atidengtas ir pašventintas. Abiejose tako pusėse pasodinta po ąžuoliuką, kurie pavadinti „Vilniaus Medis“ ir „Tautos vado ąžuolas“. Vilniaus ąžuolas išliko iki šių dienų. Tarybiniais metai buvo užtinkuoti tautiniai simboliai, kurie sugrąžinti 1988 m. restauruojant paminklą. Vieta paminklui parinkta neatsitiktinai. Dar apie 1740 m. čia buvo įkurtas šv. Augustino reguliarių kanauninkų vienuolynas ir bažnyčia. Kada vienuolynas ir bažnyčia išnyko – neaišku. Po 1918–920 metų čia buvo įrengtos kapinės kariams savanoriams. Vaduojant Salaką iš bolševikų, ties Salaku žuvo eil. J. Martinonis, eil. P. Bobinas ir eil. A. Savukas. Kartu čia palaidotas ir Lietuvos savanoris Aleksas Katinas, žuvęs Biržūnų kaime. Čia buvo palaidoti ir vokiečių kariai, tačiau juos vokiečiai vėliau iškasė ir pervežė į Utenos kapines. Tarybiniais metais šie karių ir savanorių kapai buvo sunaikinti.
Jubiliejinis paminklas skirtas Salako 500 metų jubiliejui
1996 metais Salako miestelis atšventė 500 metų jubiliejų. Šiai datai atminti Laisvosios aikštės centre, ant supilto žemių pjedestalo pastatytas ąžuolinis stogastulpis, sukurtas tautodailininko J. Tvardausko.
Jame įrašyti poeto Maironio žodžiai:
„Mylėk, lietuvi, tą brangią žemę,
Kame nuo amžių tėvai gyveno,
Čia tavo kūnas sau maistą semia,
Čia tavo dvasiai tiek sveiko peno“.
Salako miestelio Laisvoji aikštė
Įdomus Salako miestelio išplanavimas. Centre keturios susikirtusios gatvės sudaro stačiakampę aikštę. Jos plotas 1,2 ha. Nuo seno šioje aikštėje pirmadieniais vykdavo turgūs. Turgūs garsėjo gausumu ir turtingumu. Atvykdavo amatininkai iš aplinkinių miestelių. Čia galima buvo įsigyti stalių dirbinių, tinklų, valčių, lineikų, važelių, darbo įrankių, raštuotų audinių, maisto produktų, grūdų, gyvulių, paukščių ir kt.
Pokario metais turgus buvo iškeltas į tuščią vietą šalimais. Turgavietė paversta aikšte. Joje, vos įžengus tarybinei armijai, buvo pakartas nekaltai įskųstas Astafiejus Siniakovas. Tai pirmoji auka Salake. Vėliau šioje aikštėje būdavo paguldyti ir išniekinti žuvusiųjų partizanų kūnai. Juos po keleto dienų išveždavo užkasti į miškelį arba skandindavo ežere.
2010 m. pradėta ir 2011 m. baigta unikalios miestelio Laisvosios aikštės rekonstrukcija: takai iškloti trinkelėmis, įrengtas aikštės apšvietimas, pašalinti beverčiai ir pasodinti nauji medeliai, atnaujinta aikštės veja, įrengti gėlynai.
Salako miestelio naujosios kapinės
Į šiaurės rytus nuo Salako bažnyčios yra naujosios Salako kapinės. Jos įkurtos po bažnyčios pastatymo ir atidarytos 1914 m. lapkričio 1d. Kapinių plotas 2,2 ha. Aptvertos metalinių virbų tvora, kurie įtvirtinti į betono stulpelius. Tvoros perimetras – 627m. Kapinės apšviestos elektra. Vasarą kapinių lankytojai vandeniu apsirūpina iš greta kapinių esančio šaltinio bei iškastų dviejų šulinių. Čia palaidoti Salakui daug nusipelniusių žmonių: gydytojai, mokytojai, savanoriai ir kt. Vienas iš pirmųjų šiose kapinėse palaidotas liaudies meistras Antanas Klimanskas, kuris įrengiant naujai pastatytą bažnyčią, atliko metalo darbus. Čia ilsisi ir bažnyčios paveikslų tapytojas Antanas Pūslys, mokytojas aušrininkas Antanas Poderys, jo dukra Gražina Poderytė.
1998 m. kapinių teritorija išplėsta. Priskirtas naujas 1,5 ha plotas, kurio įrengtos tvoros perimetras – 382 m. Išplėstose kapinėse 2017 m. pastatytas kolumbariumas, laidojami žmonės.
Totorių kapinės
Šalia neveikiančių senųjų Salako kapinių yra totorių kapinės. Kada jos įkurtos dokumentų nėra, tačiau jos veikia ir dabar. Mirusieji laidoti atvežami iš kitų vietovių. Abejas kapines skiria akmeninė 45 m ilgio tvora. Totorių kapinių plotas yra 0,08 ha, aptvertos metaline 80 metrų ilgio tvora.
Totoriai lanko ir tvarko savo kapines, gražiai prižiūri artimųjų kapus.
Senosios žydų kapinės
Į rytus nuo Salako, miške yra senosios žydų kapinės. Kada jos įkurtos, nėra žinoma, tačiau paskutinis laidojimas vyko 1941 m. Kapinės užima 1,51 ha plotą. 2022 m. aptvertos metaline tvora, kurios perimetras – 531 m.
Salako senosios kapinės
Į pietus nuo miestelio yra Salako senosios kapinės. Jos įkurtos dar praėjusiame šimtmetyje, ką byloja lentelė, esanti ant mūrinių kapinių vartų. 1980 m. rugpjūčio 25 d. kapinės uždarytos. Jose tvarkomi, prižiūrimi vos keletas kapų, kurių artimieji dar gyvena Salake. Kapinių plotas – 1,1 ha. Kapinių perimetras aptvertas akmenine mūro tvora, kurios ilgis – 458 m. Apšvietimo ir vandens nėra. Pietinėje pusėje kapinių teritorija ribojasi su totorių kapinėmis ir turi bendrą akmeninę tvorą. Šiose kapinėse stovėjo koplyčia, statyta 1786 m. grafo Manuči (Manuzzi). Dabar ji sugriuvusi ir išnykusi. Kapines prižiūri ir tvarko seniūnija.
Partizanų kalva
Pokario ir tarybiniais metais miestelio centre esančioje Laisvojoje aikštėje būdavo suguldyti Lietuvos partizanų ir kitų nužudytųjų kūnai. Po keleto dienų stribai lavonus išveždavo į netoli esantį miškelį, kur buvo nuo karo likę apkasai, juos mesdavo į duobes ir vos užberdavo smėliu. Žiemą, kad nereikėtų kasti sušalusios žemės, lavonus mesdavo į eketes Anglinio ežere. Naktį žmonės slaptai artimųjų ar pažįstamų lavonus patvarkydavo, labiau užberdavo žemėmis. Manoma, kad šiame miškelyje užkasta, o ežere paskandinta yra apie 200 lavonų.
1990 m. laikinai Salake dirbusio kunigo Alfredo Kanišausko rūpesčiu kalnelis aptvertas grandinine tvorele, pastatytas metalinis paminklas – kryžius. Kai kuriems žuvusiems paminklus pastatė patys artimieji. Šis kapų kalnelis pašventintas ir pavadintas Partizanų kalva. Į ją veda asfaltuotas takelis. Aptvertos teritorijos plotas – 0,07 ha. Prie šios teritorijos dar priskiriamas vienas kapas, esantis toliau, kuris užima 8,42 m² plotą. Jau daugel metų Partizanų kalvoje birželio 14 d. vyksta Gedulo ir Vilties dienos minėjimas.
Napoleono akmuo
Šalia Salako pilkapių, kairėje kelio pusėje, guli akmuo su ženklais – Napoleono akmuo.
Padavimas pasakoja, kad žygiuodamas į Maskvą Napoleonas ant šio akmens valgė pietus ir atminimui liepė iškalti jame dubenį ir valgymo įrankius. Iš tiesų Napoleonas šiose vietose niekada nebuvo ir nepietavo, o visa tai tik gražus pasakojimas. Akmuo yra pilkai rausvo granito 120x100 cm. dydžio. Jame iškaltas apskritimas (lėkštė), 20x20 cm su tiesiu kotu apskritimas (šaukštas) ir tiesus kotas su lenktu skersiniu (šakutė). Kasinėjant 1 m gylyje rasta pelenų. Manoma, kad akmuo yra XII–XIII a. kunigaikščių valdų riboženklis.
Piliakalnis vadinamas Puodiakalniu
Pusę kilometro į pietvakarius nuo Salako miestelio yra aukšta kalva. Tai Salako piliakalnis. Vietos gyventojų vadinamu Puodiakalniu, nes seniau iš čia esančio molio buvo žiedžiami puodai. Padavimas pasakoja, kad Salako mieste stovėjusi tvirta pilis, gynusi miestą nuo priešų. Ją vadino Didžiąja Laba. Karo su švedais metu buvo sunaikintas miestas, neatsilaikė ir pilis. Ji buvo sugriauta ir sudeginta. Atsistačius miestui, pilis nebebuvo atstatyta. Taip ir liko tuščias piliakalnis.
Salako pušis
Į rytus nuo Salako, ežero Luodis pakrantėje auga sena stora pušis, vadinama Salako pušimi. Luodžių dvaro grafas Jurgis Žiunienas, ruošdamasis išvažiuoti į Prancūziją, pardavinėjo savo dvaro žemę. Keletas Salako gyventojų valstiečių priklausė jo dvarui ir buvo vadinami luodykščiais. Šiems valstiečiams grafas padovanojo po keletą hektarų žemės. 1927 m. prie šios pušies grafas įteikė valstiečiams nuosavybės dokumentus. Valstiečiai atsidėkodami grafui suruošė puotą. To atminimui prie pušies buvo prikaltas kryžius. Ilgainiui kitos pušys buvo iškirstos, tačiau kirtėjai nežinojo, kodėl ant vienos iš jų yra kryžius ir ją paliko. Taip ši pušis, menanti grafo dovaną, liko augti iki šių dienų. Pušies apimtis 1 metro aukštyje yra 3,35 m.
Luodžio ežeras
Į rytus nuo Salako miestelio tyvuliuoja ežeras Luodis. Tai šeštas pagal dydį Lietuvos ežeras. Jo plotas – 1320 ha. Ilgis – 6,7 km, plotis – 3,9 km. Giliausia vieta – 16,5 m. Kranto linija labai vingiuota ir sudaro 26,5 km. Ežere yra trys salos: Dirbamoji (Krutamoji), Juodoji ir Pilala (Bukietas). Rytiniame krante 3 km ilgio įlanka Kopta. Per ją buvo seniau nutiestas medinis tiltas, jungiantis pakrančių kaimus. Pietinėje dalyje į ežerą nusidriekusi ilga smėlio nerija – Špilius. Ežere gausu sėklių. Pro ežero šiaurės rytinį kampą prateka Šventosios upė. Ežeras gausus žuvimis.
Luodžio ežerą supa pušynai, todėl čia puikios vietos poilsiui. Plaukti galima iki pat Neries upės ir ja net iki Kauno. Ežeras yra Gražutės regioninio parko teritorijoje.
Kartuvių kalnelis
Vos išvažiavus iš Salako miestelio Daugailių link, dešinėje pusėje, prie pat kelio yra nedidelė kalvelė. Tai Kartuvių kalnelis. Pasakojama, kad baudžiavos laikais čia stovėjusios kartuvės, kur ponai prasikaltusius baudžiauninkus bausdavę mirtimi pakariant. Nuo to kalnelis ir gavo Kartuvių kalnelio pavadinimą. Vėliau šioje vietoje buvo pastatyta medinė sentikių cerkvė, kuri ilgainiui sugriuvo ir buvo panaikinta. 2010 m. Švietėjo Antano Poderio paramos fondas kalnelyje pastatė paminklinį akmenį, sutvarkė aplinką.
Rudoji versmė
Važiuojant Dūkšto kryptimi, dešinėje kelio pusėje prieš tiltą per Bebrinės upelį trykšta šaltinėlis. Jo
vanduo labai šaltas ir turi savotišką skonį. Šaltinėlį supantys akmenys turi rūdžių spalvą. Ištyrus vandenį nustatyta, kad jame yra įvairių druskų, mineralų, jis turi gydomųjų savybių. Šaltinėlis pavadintas Rudąja versme. Netoli jo, laukuose, randami gargažiai – uolienos gabalai, kuriuos galima rasti geležies rūdos perdirbimo vietose. Tai leidžia spėti, kad senovėje lietuviai šiose apylinkėse išgaudavo geležį.
Visa, kas čia aprašyta toli gražu dar ne viskas, kuo gražus ir garsus Salakas ir šis kraštas. Pavaikščiok miestelio gatvėmis ir laukais, miškais, prakalbink aukštaitiška šnekta sutiktą žmogų ir suprasi, kiek daug jo širdyje meilės savam kraštui ir gimtai žemei. Kiek daug rasi sodybų, kuriose su meile sodinamas ir puoselėjamas medis, gėlė. Pažiūrėk į vyrų rankas, kaip jos įmantriai raižo ir dailina medį. Atverk senas audėjų skrynias. Kiek daug jose rasi nuostabiais raštais išmargintų staltiesių, lovatiesių, rankšluosčių ir daug kitų grožybių. Pasiklausyk skambių krašto dainų ir armonikos. Tik tuomet suprasi, kuo gražus Salakas ir jo apylinkės.
Informacija atnaujinta 2024-10-11 10:54