Turmanto seniūnija

Seniūnas Stanislovas Stankevičius
Tel.: 0 385 58241, el. paštas: turmantas@zarasai.lt
Zarasų g. 38, Turmanto mstl., Turmanto sen., 32205 Zarasų r.

Turmanto seniūnija – toliausiai į rytus nutolusi rajono seniūnija, jos teritorija ribojasi net su dviem užsienio valstybėmis: Baltarusijos bei Latvijos Respublikomis. Seniūnijos administraciniu centru yra Turmanto miestelis, įsikūręs greta valstybinės sienos su Latvijos Respublika. Seniūnijos centras nuo Dusetų miesto nutolęs per 49 km, nuo Zarasų – 18 km, o nuo Utenos – 64 km. 2024 m. sausio 1 d. Turmanto seniūnijoje nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo 1092 asmenys.
Zarasų rajono savivaldybės mero 2024 m. balandžio 8 d. potvarkiu Nr. P-150 Turmanto seniūnijos teritorija suskirstyta į 4 seniūnaitijas. Kiekvienoje seniūnaitijoje gyventojų interesams atstovauja seniūnaičiai. Seniūnaičių teisės ir pareigos apibrėžtos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 39 straipsnyje.

Turmanto seniūnijos seniūnaitijų ir seniūnaičių sąrašas

 
Turmantas
Rašytiniuose šaltiniuose Turmanto dvaras minimas nuo 1789 m. Pirmieji žinomi jo savininkai buvo Tūrai. Teigiama, kad nuo šių šeimininkų pavardės vietovė ir gavo Turmanto vardą. Vėliau dvarą valdė Fetinghofai, Lindmanai, Majevskis, o XIX a. viduryje jį įsigijo dailininkas peizažistas, Petrapilio meno akademijos profesorius S. Vorobjovas. Ežeringos, kalvotos ir nuotaikingos Turmanto apylinkės dailininkui suteikė įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po 1920 m. Turmantas priklausė Lenkijai ir Lietuvai grąžintas tik 1939 m. rudenį jau gerokai sulenkintas.
Spartesnė Turmanto miestelio plėtra prasidėjo XIX a., kai 1862 m. pro miestelį buvo nutiestas geležinkelis Sankt Peterburgas – Varšuva ir įrengta traukinių stotis.
Turmante išliko Švenčiausiojo Jėzaus Širdies bažnyčia ir 1930–1933 m. statyti sentikių maldos namai, kuriuose nemažai vietinių parapijiečių dovanotų ikonų.

Smalvos
Pirmosios istorinės žinios apie Smalvas mus pasiekia iš 1580 m. Tada, pasak B. Kvyklio, jos priklausė Kelbauskams, apie 1600 m. tapo Podbereskių nuosavybe, vėliau jas valdė Gintautai ir Bartoševičiai. Lenkijos generolo L. Želigovskio invazija į Vilniaus kraštą, apsunkino ir smalviškių gyvenimą, nes Smalvos pateko į lietuvių – lenkų fronto liniją. Kadangi lenkai stengėsi užimti Daugpilio – Vilniaus geležinkelio liniją, ir ties Smalvomis bei jose vyko kautynės, po kurių 1920 m. lapkričio 3 d. lenkai paliko Smalvas. Deja, neilgam – jau lapkričio 5-ąją vėl grįžo, o demarkacijos linija paliko jas lenkų pusėje. Smalvų okupacija tęsėsi iki 1939 m. rudens.

Nežinomo Karžygio kapas Lupenkos kaimo kapinėse
Vietiniai pasakoja, kad 1920 metų spalį į Antakalnio kaimą užsuko trys Lietuvos kariai, kurių vienas buvo sunkiai sužeistas. Kariai paprašė sužeistąjį nuvežti į ligoninę. Ūkininkui Miškiniui bekinkant arklį, kaimą užpuolė dvylikos lenkų partizanų būrys ir ėmė šaudyti. Iš ūkininko trobos išbėgus dviems lietuviams kariams, keli lenkų partizanai puolė trobon ir netrukus pasigirdo šūvis…Ūkininkas įpuolė į vidų ir rado ant grindų gulintį aimanuojantį karį, kuris vėliau mirė. Tuomet keli lenkų kariai nurengė mirusįjį, paėmė jo laikrodį, ginklą, dokumentus ir įsakė čia pat, pakelėje, užkasti. Nors vietiniai gyventojai norėjo nušautąjį palaidoti Zarasų kapinėse, leidimo tam negavo ir tik po ilgų derybų kareivis buvo palaidotas Lupenkos kaimo kapinėse. 

Smalvo–Smalvykščio landšaftinis draustinis
Draustinis įsteigtas 1960 m. tam, kad būtų apsaugotas mokslui vertingas landšaftas, būdingas Aukštaičių kalvotų ir ežeringų aukštumų fiziniam geografiniam rajonui, kuriam charakteringos riedulingos moreninės kalvos. Pats didžiausias draustinyje esantis daugybės įlankėlių, iškyšulių ir ragų Smalvo ežeras užima 334 ha plotą, o šalia mažesnis – Smalvykštis, kaip ir pridera „vaikui“, net tris kartus mažesnis už Smalvą. Šiuos ežerus supančiose žemapelkėse užregistruoti augant į „Lietuvos raudonąją knygą“ įrašyti bendrijas sudaranti šakotoji ratainytė, pelkinis vikšris, pelkinė uolaskėlė, dvilapis purvuolis, liūninė viksva, kai kurie orchidinių šeimos augalai, nepatikrintais duomenimis čia auga ir vienas iš rečiausių Lietuvoje krūmų – beržas keružis. O kiek apylinkėse dar mažesnių ir didesnių ežerėlių!

Smalvos  hidrografiniu draustinis
Tai Smalvos upelio, jungiančios Smalvų ežeryną su Drūkščių ežeru, baseinas Zarasų rajone. Smalvos upelio pakraščiuose ir gretimose apylinkėse auga 9 rūšys, įrašytos į „Lietuvos raudonąją knygą“: eraičininė nendrūnė, beržas keružis, miškinė žiomenė, laplandinis karklas, dvilapis purvuolis, siauralapė smiltė, tamsialapis skiautalūpis, aukštoji ir dėmėtoji gegūnė, vėjalandė šilagėlė. Teigiama, kad šis draustinis turi ne tik hidrografinę, bet ir svarbią botaninę vertę.

Smalvų Švenčiausios Mergelės Marijos Rožinės bažnyčia
Ji stovi kaimo viduryje. Pirmoji medinė kaimo bažnyčia pastatyta 1598 m. 1600 m. Smalvose įsteigus reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolyną, jo priežiūrai buvo perduota bažnyčia ir ji tapo parapijine (1832 m. vienuolynas buvo uždarytas). Dabartinę bažnyčią 1857 m. parapijiečių padedamas pastatė grafas Pliateris. Jos ilgis – 25,50 m, plotis – 17,60 m, aukštis apie 15 m.. Bažnyčia stačiakampio plano, interjero erdvė vientisa, tik optiškai atskiras vargonų choralas, esantys trys altoriai – baroko stiliaus. Bažnyčioje yra dailės paminklas – senas žalvarinis 1780 m. klebono P. Zviagino iniciatyva nulietas varpas su dviem ornamentų juostomis ir Šv. Jurgio bareljefu, kuris vertingas kaip unikalus liejimo meno pavyzdys. XX a. pradžioje maldos namų interjeras dekoruotas spalvingu augaliniu ornamentu.

Drūkšių ežeras
Tai pats didžiausias Lietuvoje ežeras, kuris priklauso Dysnos – Dauguvos baseinui ir kuris negalėjo neįkvėpti  žinomo poeto Maironio. Garsus jis ne tik tuo, kad prie jo susikerta trijų valstybių: Lietuvos, Latvijos ir Baltarusijos valstybinės sienos, bet ir pietiniame krante pastatyta jau dabar neeksploatuojama Ignalinos AE.
Drūkšių ežeras pirmą kartą pavaizduotas 1570 m. sudarytame G. Merkatoriaus žemėlapyje. Iki 1997 m. pasirašytos Lietuvos – Baltarusijos sutarties Lietuvai priklausė 99,4 proc. ežero, o Baltarusijai tik 253 ha ežero ploto. Po sutarties pasirašymo jai atiteko apie 700 ha Drūkšių ežero. Ežeras turi 5 salas, 3 didelius pusiasalius, 11 intakų ir 2 ištakus. Daugiausia žinių išliko apie didžiausią 21 ha ploto Pilies salą rytinėje ežero dalyje: dar XI a. pradžioje Polocko kunigaikštis Brečislavas joje pastatė pilį ir įkūrė gyvenvietę. Salą su krantu sujungė dviem tiltais. Tai buvo viena iš nedaugelio Lietuvos pilių, kaip Trakų ir Platelių, pastatytų ežerų salose. 1514 m. Žygimantas Senasis saloje pastatė medinę bažnyčią. Kadangi pro Drūkšius ėjo kelias, jungęs Vilnių su Livonija ir Rusija, Drūkšių pilis turėjo nemažai reikšmės ginant kraštą nuo Livonijos ordino puolimų. Pilis ir gyvenvietė sudegė per 1655 m. švedų antpuolį. Legenda pasakoja, kad švedai norėjo išsivežti bažnyčios varpą, tačiau jis Drūkšių ežere nuskendo ir netikėtai, neva, atsirado Gaidės bažnyčios varpinėje. Salos gyventojai išsikėlė į krantą ir įkūrė Drūkšių (Drisviatų) miestelį. Dar 1772 m. rašytiniai šaltiniai nurodo, kad saloje dar buvo likę trijų bokštų ir sienų likučiai.
Ankstesniuose literatūros šaltiniuose nurodoma, kad bendras Drūkšių ežero plotas yra 4480 ha. Tai, matyt, yra ežero plotas iki jo lygio pakėlimo. Vėlesniuose leidiniuose randame 4900 ha plotą. Ežero ilgis – 14,3 km, plotis – 5,3 km, kranto linijos ilgis – 60,5 km, didžiausias gylis – 33 m, o vidutinis – 7,5 m, baseino plotas – 613 km² (27046,9 ha be Drūkšių ežero ploto).

(Naudota literatūra: D.Pulokaitės ir D.Snarskienės publikacijos „Zarasų krašte“, S.Navardausko „Po Zarasų apylinkes“, „Ignalinos AE regiono ilgalaikio subalansuoto vystymo strategija“, „Ignalinos AE“, P. Gipiškio „Zarasų kraštas“, A.Žilėno „Zarasų kraštas“, V.Baranovskio „Amžinos šventovės“, B. Kvyklio „Lietuvos bažnyčios“, A.Matiuko „Po Zarasų kraštą“)